Žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas


Visiškai nesvarbu, kur studijuosi, ar kokiame mieste pradėsi siekti norimos profesijos. Svarbiausia – užsispyrimas ir motyvacija bei savo užsibrėžtų tikslų siekimas. Klaipėdos universiteto absolventė Jovita Gaižauskaitė dirba TV3 reportere. Ši jauna moteris – energinga, pozityvu spinduliuojanti bei savo darbą mylinti žurnalistė. Jeigu trūksta įkvėpimo siekiant savo svajonių – Jovita yra tikras motyvacijos „užtaisas“ kiekvienam būsimam žurnalistui. Tikriausiai įdomu, kokia gi ta žurnalistika yra iš tiesų? Galbūt tai ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas? Apie tai – pokalbyje su Jovita Gaižauskaitė.

Koks buvo jūsų kelias į žurnalistiką?

Ilgokai nežinojau, kokią profesiją noriu rinktis. Mokiausi Kėdainiuose, Šviesiojoje gimnazijoje, realinėje klasėje daugybę tiksliųjų mokslų dalykų, tačiau labiausiai patiko lietuvių kalba. Paskutinėse gimnazijos klasėse, likus gal metams ar porai iki baigimo, pradėjau galvoti apie žurnalistiką. Tiesa, kiek save pamenu, niekada nepraleisdavau žinių laidų – net kol dar nesvajojau būti žurnalistė, namų darbus ruošdavau iki ir po žinių – žinių metas buvo šventas.

20150223_114746

Kodėl pasirinkote būtent Klaipėdos universitetą?

Klaipėdos universitetas mane pasirinko. Buvau įsitikinusi, kad įstoti į Vilniaus universitetą tikrai užteks mano 100-uko iš lietuvių kalbos egzamino ir 98 balų iš interpretacijos, tuo laiku dar buvo du atskiri egzaminai. Deja, už stojamąjį egzaminą Vilniuje gavau 9 ir sostinė liko nepasiekta. Antroje vietoje buvau parašiusi Klaipėdos universiteto žurnalistikos specialybę ir… įstojau! Esu tikra, kad žingeidūs ir gabūs studentai, visai nesvarbu, kokiame mieste studijuoja, pasiima iš mokymo įstaigos viską, ką tik įmanoma.

Kaip jūs, dar prieš įstojant, įsivaizdavote šią profesiją? Kokia ji yra iš tiesų?

Aš norėjau įdomaus, nenuobodaus, neįprasto darbo. Niekada neįsivaizdavau savęs sėdinčios darbo vietoje nuo 8 iki 17 val. Norėjau kūrybingo darbo, kuriame sutikčiau daug skirtingų žmonių. Iš tiesų, visa tai ir turiu, tik šalia romantiškų ir smagių dalykų yra milžiniška atsakomybė, nenormuotos darbo valandos, ir tikrai ne visada tenka filmuoti tik malonius ir gražius dalykus.

Kokie sunkumai pasitaiko dirbant šį darbą?

Aš nežinau, kuris darbas yra lengvas. Turbūt visi sąžiningai ir atsakingai dirbami darbai yra pakankamai sunkūs. Mano iššūkiai – negalėjimas planuoti laiko, nes tai priklauso ne nuo manęs. Pašnekovai ir jų galimybės dažnai apverčia visą dienos planą. Psichologiškai sunku perimti neigiamas emocijas – o jų tikrai pasitaiko. Žurnalistas dirba 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę – sunku, kai tavo laikas nepriklauso tau. Tačiau yra vienas dalykas, kuris man vis dar yra pats sunkiausias – rasti temą, kai temų nėra. Sukurti veiksmą, kai, rodos, niekas nevyksta.

Įdomu, kokie šios profesijos pliusai?

Smagu būna tada, kai žmonės nuoširdžiai padėkoja, kai pavyksta jiems padėti ar išspręsti problemas. Labai įdomu sutikti keistų, neįprastų, svarbių profesijų atstovų. Patinka dar niekieno negvildentos temos. Apibendrinant – svarbiausia ir toliau lieka žmogus ir visi maži stebuklai, vykstantys kasdien.

Kokias savybes privalo turėti žurnalistas? Kaip manote, ar visi gali jais tapti?

Man liūdna, kai ši profesija būna nuvertinama ir žurnalistu pasivadina bet kas, rankose laikantis mikrofoną ar surezgantis kompiuteriu porą sakinių. Vis dėlto, ne veltui mes studijuodami mokomės būti geri, profesionalūs žurnalistai, prisiimantys visą atsakomybę už šį darbą. Būtina turėti gerą galvą ant pečių. Mokėti bendrauti, planuoti laiką, sklandžiai reikšti mintis. Ir PUIKI lietuvių kalba: tikrai ne visada išgelbės kalbininkės ar kompiuterio programa, taisanti tekstą.

Ar tiesa, jog žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas?

Tikrų tikriausia tiesa. Nes darbą atidirbi, užrakini duris ir pamiršti iki kito ryto. O čia reikia gyventi naujienomis nuolat. Net ir parengus reportažą, aš tebeseku naujienas, žiūriu kolegų laidas, skaitau portalus – turiu žinot visą kontekstą, kas vyksta. Net ,,iškritus“ vienai dienai, lengva pasimesti.

Dažnai girdime, jog žurnalisto darbas yra pavojingas. Būnant sąžiningu ir skleidžiant tiesą visuomenei, galima užsitraukti nemalonę. Ar iš tiesų taip yra? Kaip neperžengti tos ribos? Galbūt ir pačiai yra tekę su tuo susidurti?

Aš matau pavojų kitose srityse: pavyzdžiui, turime skubėti į gaisrą ar avarijos vietą. Mes patys lekiame, kone viršijame greitį, nes suprantame, kad turime būti pirmesni ir greitesni net už specialiąsias tarnybas – tik taip rasime, ką filmuoti, kol dar įvykis nepasibaigęs. Ir tik vėliau susimąstome, kad rizikuojame savo gyvybe tiesiogine šių žodžių prasme. Arba, pavyzdžiui, filmuojame ant nesaugaus Kuršių marių ledo žvejojančius žvejus. Bet juk tuos žvejus norėdami pakalbinti, ir patys lipame ant to paties lūžtančio ledo. Užsitraukti nemalonę – turbūt švelniausia, kas gali nutikti. Ypač kai yra dvi konfliktuojančios pusės, žurnalistas, turintis likti objektyvus, blogas bus ir vienai, ir kitai pusei, nes nepalaikys nė vieno. Riba yra visada vidinis pasitikrinimas, o jeigu man taip? Manau, Lietuva – ta šalis, kur visi drąsiai gina savo garbę ir orumą ir tai galima daryti. Tad svarbu nemeluoti ir likti sąžiningam pačiam prieš save.

Ar yra tekę bent akimirkai suabejoti, pagalvoti apie kitą profesiją?

Šį darbą dirbu septynerius metus ir kol kas kitoje profesijoje savęs neįsivaizduoju. Bet man patinka aiškinti, mokyti, dėstyti, dalintis patirtimi – galbūt kada nors rinksiuosi pedagoginį kelią. Tačiau kol kas esu jauna ir ištroškusi iššūkių kasdien.

Kas padeda savo profesijoje siekti puikių rezultatų?

Reikia dirbti – tiesiog neaptingti, nuolat domėtis viskuo: čia negalioja, kad ai, sportas man neįdomu – žurnalistas yra universalus žmogus. Visiems, kurie rinksis šią profesiją ar studijuoja žurnalistiką, linkiu atsakingai pagalvoti, ar tikrai šis darbas patiks. Abejojantiems – pasaulyje daugybė kitų darbų. Tačiau išliekantiems – stiprybės, ryžto ir nuolat galvoje besisukančių gerų temų.

Parengė: Gintarė Remezaitė

Comments

  1. Doc. dr. Daiva Sirtautienė says:

    Labai didžiuojuosi Jovita – mačiau jau studijų metais žurnalistės “sėklą”, kuri labai gražiai išaugo į medį. Sėkmės, Jovita, ir toliau.

    • Jovita says:

      Miela dėstytoja, labai malonu 🙂 Šilti linkėjimai 😉 Ačiū ir Gintarei už smagų interviu 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: