Simona Šakinytė: „Nesu ta aktorė, kuri gyvena vien teatru“


Klaipėdos universitetas parengia daug talentingų menininkų, aktorių. Viena iš jų – Simona Šakinytė, Klaipėdos universiteto absolventė, menų fakultete baigusi vaidybos studijas. Šiuo metu Simoną galite išvysti Klaipėdos dramos teatro spektakliuose arba savanoriškoje šunų ir kačių prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“. Taip, šiai jaunai moteriai pavyksta suderinti dvi tokias skirtingas veiklas.

IMG_8410-630x420

Kaip ir kada pirmą kartą pajutote meilę teatrui?
Aktore tapti panorau ne dėl teatro, o gal labiau dėl kino. Vis dėlto, gerai nepamenu, kada atsirado toji meilė teatrui, tačiau norą vaidinti pajutau jau seniai, dar darželyje.

Kokie vėjai po studijų atpūtė į Klaipėdos dramos teatrą?

Man pasisekė, jog tais metais, kai baigiau mokyklą, Klaipėdos universitete buvo renkamas aktorių kursas. O dar labiau pasisekė, kad į tą kursą pavyko įstoti. (Šypsosi)

Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo teatre?

Pirmasis vaidmuo teatre buvo sunkiai serganti mergaitė, pagrindinio veikėjo mylimoji, Pegė Bliu spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“. Spektaklį režisavo mano kurso vadovas Povilas Gaidys.

Kokius charakterius įdomiau vaidinti – bloguosius ar geruosius?

Man įdomiausia vaidinti tuos charakterius, kuriuos suprantu ir su kuriais pavyksta susigyventi. Aš nežinau, ar yra personažų, kuriuos galima priskirti blogiesiems ar geriesiems. Ko gero, jeigu jie yra vienaplaniai, t.y. savo charakteriu tik geri arba tik blogi, jie savaime yra neįdomūs. Kiekvienas personažas, netgi iš pirmo žvilgsnio neigiamas, turi savo tiesą. Tačiau man dažniausiai tenka vaidinti teigiamus personažus.

Išduokite paslaptį, kuris iš jūsų atliktų vaidmenų jums pačiai labiausiai patiko, įsiminė?

Pats mėgstamiausias ir visada laukiamiausias mano spektaklis yra Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Pamenu, kai pirmą kartą į rankas paėmiau pjesę ir ją perskaičiau, pagalvojau, kad labai norėčiau Marijos vaidmens, kurį man ir paskyrė. Su ja man patinka būti scenoje nuo pirmos iki paskutinės spektaklio sekundės.

Scenoje esate jau ilgą laiką, tačiau ar dar turite scenos baimę?

Visada turėjau ir tebeturiu. Prieš kiekvieną spektaklį, netgi prieš kiekvieną repeticiją jaučiu jaudulį, nerimą. Dabar šis jausmas dar sumišęs ir su atsakomybe prieš žiūrovą.

Kaip manote: aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

Aš nesu ta aktorė, kuri gyvena vien teatru, todėl gyvenimo būdu teatro pavadinti negalėčiau. Negyvenu vien teatru. Bet eidama į repeticiją ar spektaklį niekada nesakau, kad einu į darbą – aš einu į teatrą. Man patinka mano profesija, kurią laikau svarbia savo gyvenimo dalimi.

KUB_6558-696x463

Jau aišku, kokie keliai jus atvedė į teatrą, tačiau knieti sužinoti, kaip kilo idėja įkurti gyvūnėlių prieglaudą?

Kai kartu su drauge įkūrėme „Linksmąsias pėdutes“, ilgus metus jau buvau savanorė kitoje prieglaudoje. Tai nebuvo nauja patirtis mano gyvenime. „Linksmosios pėdutės“ gimė kaip prieglauda, teikianti šunų terapijos paslaugas žmonėms su negalia ir galimybei esant, globojanti gyvūnus. Tik vėliau pirmenybę pradėjome teikti visapusiškai gyvūnų globai.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria prieglauda?

Pats didžiausias iššūkis ir sunkumas yra žmonių neatsakingumas. Kartais apima neviltis, kad dirbame Sizifo darbą. Kol žmonės nesupras, kad gyvūno auginimas – tai atsakomybė visam gyvenimui, kad augintiniui neužtenka vien maisto ir guolio, kad gyvūnui reikia suteikti įdomų gyvenimą, kol žmonės neįsisamonins, kad mirtis yra viena vienintelė priežastis atsisveikinti su savo globotiniu, tol bus benamių gyvūnų.

Ar daug gyvūnėlių randa sau naujus namus?

„Linksmosiose pėdutėse“ beveik visi. Tik senukai pas mus pragyvena iki paskutinės savo dienos. Visi kiti anksčiau ar vėliau randa savo šeimininką. Pas mus nėra nustatytas laikymo prieglaudoje terminas, gyvūnėliai nėra migdomi, net jei namų neranda net keletą metų, todėl kažkada kiekvienas vis tiek randa savo žmogų. Tiesą sakant, pastebėjau vieną dalyką, kad tie, kurie laukia ilgiausiai, dažniausiai sulaukia pačių nuostabiausių šeimininkų.

Ar tiesa, kad priglaustų gyvūnėlių charakteris skiriasi nuo tų, kurie visą laiką gyveno pas mylinčius šeimininkus?

Yra rusiška daina „Собака бывает кусачей только от жизни собачей“ (Liet. vert. „Šuo kanda tik nuo šuniško gyvenimo.“). Labai tam pritariu.

Mylintis šeimininkas stengiasi savo augintiniui suteikti viską, kas svarbiausia, todėl toks gyvūnas dažniausiai gyvena namuose, šalia šeimininko, su juo yra bendraujama, jis yra mokomas, gydomas, vežamas į kuo daugiau skirtingų vietų. Taip auginamas gyvūnas dažniausiai būna intelektualesnis už tą, kuris visą dieną tik loja lauke ar sėdi įkalintas voljere. Ta šeimininko meilė nebūtinai yra suteikiama veislyne pirktam gyvūnui – prieglaudinukas, pamestinukas gali turėti lygiai tokį patį, emociškai turtingą gyvenimą.

Aš savo Otelą taip pat sutikau prieglaudoje. Bet jis visą gyvenimą buvo be proto mylimas. Jis buvo ypatingas vien savo prigimtimi, bet žinoma, prie to, kad jis buvo nuostabus ir tobulas šuo, prisidėjo ir tai, kaip mes jį auginome.
Apskritai, gyvūnai kaip ir mes žmonės, visi – skirtingi. Net tos pačios veislės, to paties likimo, tokio pat amžiaus gyvūnų charakteriai skiriasi. Nes jie yra asmenybės. Lygiai kaip ir mes.

Ar pamenate, koks buvo jūsų pačios pirmasis priglaustas gyvūnėlis?

Gyvūnais rūpinuosi nuo pat vaikystės. Kai buvau mažytė, dažnai iš kaimo parsiveždavau šuniuką, nelauktai gimusį senelių kalytei ir ieškodavau jam naujų namų.

O pirmasis prieglaudinukas buvo katytė Anzelmutė, kurią radau lauke, netoli savo mokyklos. Parsinešiau ją namo ir ieškojau kitos šeimos. Nuo jos, ko gero, ir prasidėjo mano laikina globa.

Tikriausiai ir dabar pas jus pačią namuose bėgioja ne vienas keturkojis?

Aš nesu iš tų, kurie namuose augina zoologijos sodą. Turėjau šunį. Man, iki pilnos laimės, užteko jo vieno. Netrūko nei dar vieno šuns, nei katino ar bet kokio kito gyvūno.

Bet aš dažnai turiu laikinų globotinių. Gyvūnų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali apsigyventi prieglaudoje, todėl atvyksta pas mane, kol randa nuolatinius namus.

KUB_6600-696x463

Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 10 metų?

Paskutiniu metu taip toli į priekį negalvoju. Tolimiausia ateitis, kurią planuoju, yra keturi mėnesiai į priekį, bet tik dėl to, kad reikia pirkti kokius nors bilietus. Šiaip, galima sakyti, jog gyvenu šia diena. Tik vakare pasižiūriu, ar rytoj neturiu vaidinti jokiame spektaklyje, ar nereikės eiti į repeticiją ir gyvenu taip, kaip šauna į galvą.
Po dešimties metų tikiuosi tik vieno, kad ir toliau dirbsiu tik tuos darbus, kurie man patinka ir bendrausiu tik su tais žmonėmis, šalia kurių man smagu. Na, ir turbūt turėsiu šunį.

Parengė: Gabrielė Ruočkutė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: