Viešasis kalbėjimas – ar galima šią baimę įveikti?


Su viešo kalbėjimo baime, tikriausiai, esame susidūrę visi – dreba kojos, prakaituoja delnai, džiūsta burna, o širdis, rodos, tuoj išlėks iš krūtinės. Jaučiame, jog turime ką pasakyti, bet nerimas mus supančioja ir trukdo jaustis laisvai, tinkamai išreikšti tai, ką norime perduoti auditorijai. Dažnai stebime tuos, kurie stovi ant scenos ir kalba be jokios baimės. Atrodo, jog jie pilni pasitikėjimo savimi, mintys liejasi laisvai. Klausiame savęs – kaip jiems tai pavyksta? Bet ar iš tiesų jie nesijaudina ir prieš auditoriją jaučiasi lyg žuvys vandenyje? Apie tai, kaip šią baimę valdyti, pasakoja Luokės kultūros centro renginių organizatorė Martyna Kvederaitė, kuri Klaipėdos universitete baigė Lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro bei Baltų kalbotyros magistratūros studijas.

16901574_1876551775958279_1330787096_n

Martyna, kaip manote, ar tikrai iškalbą galima tik išsiugdyti?

Manau, jog iškalbą galima išsiugdyti tik iš dalies. Vieniems yra lengviau, kitiems sunkiau, nes yra žmonės, kurie jau iš prigimties yra drąsus, pasitiki savo jėgomis, moka laisvai bendrauti su žmonėmis. O tiems, kurie yra tylesni, drovesni – įveikti šią baimę yra sunkiau. Bet laikui bėgant ir turint praktikos – tai įmanoma ir vieniems, ir kitiems.

Jūs esate kultūrinių renginių organizatorė. Akivaizdu, jog kalbėjimas viešai yra neatsiejama Jūsų darbo dalis. Prisiminkite pirmąjį kartą, kai teko prabilti viešai. Koks tai buvo jausmas?

Tai buvo pirmasis svarbus ir didelis renginys. Tai nebuvo kalbėjimas ekspromtu – jam buvo ilgai ruoštasi, scenarijus buvo žinomas ir aiškus, todėl su mintimi, jog privalėsiu kalbėti, jau buvau susitaikiusi. Savaime aišku, jog jaudulys yra neišvengiamas dalykas. Aš asmeniškai baiminausi būti paveikta renginio temos ir per jautriai sureaguoti, susigraudinti, nes ji buvo išties jaudinanti. Nemažiau baugino ir tai – o kas, jeigu vis dėlto teks pakalbėti ir ekspromtu? Tiek prieš renginį, tiek renginio metu būna įvairiausių baimių ir kaskart vis kitokių, todėl nusakyti jas konkrečiai sunku.

Atrodote drąsi, žodžio kišenėje neieškanti asmenybė. Kiek laiko prireikė tam, kad pagaliau pavyktų tvirtai stovėti prieš auditoriją ir nustoti jaudintis? O galbūt jaudulys vis dėlto dar nėra išnykęs?

Jaudulys yra natūrali būsena, jis daugiau ar mažiau yra neatsiejamas nuo viešojo kalbėjimo. Man asmeniškai tai priklauso nuo renginio apimties, auditorijos sudėties, nuo to, kiek laiko ruoštasi renginiui. Labai svarbu prieš kalbant teigiamai save nuteikti ir jaudulys bus mažesnis.

Bet ar užtenka vien pasitikėjimo savimi ir drąsos?

Kad pasitikėtum savimi ir kalbėtum drąsiai – reikia ir daug įgūdžių, praktikos toje srityje. Yra tokių, kurie draugų, pažįstamų rate gali daug kalbėti, būti kompanijos sielomis, o išėję iš savo komforto zonos, užlipę ant scenos tiesiog neturės ką pasakyti. Kitas žmogus gali atrodyti ramus, drovus, nekalbus, tačiau kai jam reikės prabilti viešai – jis kuo puikiausiai tai įveiks, nes turi atsakomybės jausmą ir puikiai suvaldo jaudulį.

Papasakokite, kaip jūs ruošiatės kalbėjimui? Galbūt yra konkretūs etapai, kuriais vadovaujatės?

Konkrečių etapų neturiu. Atsistoju prieš veidrodį, garsiai skaitau tekstą tol, kol pamažu su juo susidraugauju ir galų gale atėjus renginiui būna lengviau, nes žinau, apie ką kalbėsiu. Ką galėčiau išskirti – vengiu didesnių, mano pačios dėmesį patraukiančių papuošalų, nes jei susijaudinu, nevalingai imu juos liesti, sukioti, o tai blaško ir mane, ir auditoriją. Nemažai pasitikėjimo suteikia ne tik puikiai paruošta kalba, bet ir tinkama, patogi apranga, su kuria prieš auditoriją gerai jaučiuosi.

Ar viešai kalbai yra svarbus auditorijos grįžtamasis ryšys?

Manau, jog ryšys tarp auditorijos ir vedančiojo yra ypač svarbus. Akių kontaktas, padrąsinimas galvos palinksėjimu. Remiantis tuo, kaip tave vertina auditorija, gali save įsivertinti pats. Daug lengviau kalbėti salėje, kurioje tylu ir tavęs klausomasi, nei ten, kur kažkas šnabždasi, kikena, muistosi. Tuomet savaime pasimeti ir gali net nukrypti nuo teksto ar scenarijaus. Tačiau tam, kad tą ryšį su auditorija atrastume, reikalinga tinkama intonacija, rankų gestikuliacija, veido išraiška, taisyklingai pasirinkta stovėsena. Jeigu stovėsi sukryžiavęs kojas, sunėręs rankas ir nuleidęs galvą šnabždėsi sau po nosimi – auditorijos paprasčiausiai neįtikinsi ir jos dėmesio neprikaustysi.

Ar yra tekę kalbėti menkai pasiruošus, arba tiesiog ekspromtu?

Kalbant ekspromtu jaudulys varžo dvigubai, bet tikriausiai tai vėl priklauso nuo paties žmogaus. Man asmeniškai yra tekę kalbėti beveik nepasiruošus darbo susirinkime. Tuomet tikrai nesitikėjau, kad galiu būti pakalbinta. Tačiau išgirdus klausimą keletą sekundžių patylėjau, kol susidėliojau atsakymą, kas, mano nuomone, ir yra svarbiausia – nepradėjau kalbėti tol, kol minimaliai neapgalvojau, ką noriu pasakyti. Tuo momentu stresas lyg kažkur dingo, nebeturėjau laiko, kada jaudintis, nes susikoncentravau būtent į atsakymą. Taigi svarbiausia – nepasimesti, neišsigąsti, susitelkti ties tuo, ką nori pasakyti ir viskas išeis savaime.

Parengė: Gintarė Remezaitė
Nuotr. Guoda Masaitytė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: