Interviu su dėstytoja Giedre Vaičekauskiene


Dėstytoja, žurnalistė, filmų įgarsintoja, renginių vedėja, vėl studentė. Taip galime apibūdinti Klaipėdos universiteto dėstytoją Giedrę Vaičekauskienę. Motyvuojantis ir atviras pokalbis su dėstytoja Klaipėdos universiteto studentams. Pažinkime savo dėstytojus iš arčiau.

Noriu Jums padėkoti, jog sutikote duoti interviu, pasidalinti savo komentarais bei atsakyti į klausimus. Žinome, jog dirbate dėstytoja, pati mokotės… Gal turite daugiau veiklų, apie kurias mums dar neteko girdėti?

Esu veikli. Vieną dieną nustebau, kiek visko darau (šypsosi). Vyras Gintaras, duodamas interviu, neseniai pasakė: ,,Mano Giedrė dėsto, įgarsina filmus, veda renginius ir yra politikos mokslų doktorantė“. Turiu pripažinti, kad aš visada taip gyvenau, neprisimenu, kada būčiau dariusi vieną darbą, to nebuvo nuo pat profesinės karjeros pradžios. Nesiskundžiu dėl to, kad visada darau keletą dalykų, nors būdavo periodų, kai pasvajodavau, jog „velnias“, gal tikrai reikėtų imtis tik vieno darbo. Kol kas man tai nepavyksta – aš noriu dalyvauti visur.

dsc01210

Dėstytoja G. Vaičekauskienė su studentais. Nuotr. iš asmeninio albumo. 

Mokyklą baigę moksleiviai, dvyliktokai vis blaškosi, nežino, ką pasirinkti, ko siekti… Kaip Jums pavyko atrasti savo kelią? Kaip pavyko atrasti save?

Aš nežinau, man dėl to sekasi, nes aš klausausi savęs. Jei aš turiu svajonę, norą, idėją – stengiuosi tai įgyvendinti. Jau šeštoje klasėje žinojau, kad noriu būti diktore ir pradėjau tam ruoštis. Grįždavau iš mokyklos, atsisėsdavau dar su uniforma prie veidrodžio, pasiimdavau laikraštį ir skaitydavau jį garsiai. Žiūrėdavau į tą ,,ekraną“ – veidrodį ir sakydavau: „Sveiki, studijoje Giedrė Navickaitė“. Jau tada mačiau savo auditoriją. Taip vieną dieną ir nutiko. Televizijos diktorės ir žurnalistės vaidmuo man ilgai buvo labai mielas ir artimas. Kol vieną dieną, atėjo karštas suvokimas, kad noriu vėl mokytis ir mokyti kitus. Mokyti to, ką išmokau geriausiai pati.

Dėstytojauju nuo 2010-ųjų, šis pastarasis mano vaidmuo labai įvairialypis, kartais esi lyg aktorius, nes tu turi įkvėpti, uždegti, sujaudinti studentus. Taip pat nuolat turi būti karščiausių įvykių kontekste, suvokti ir analizuoti realijas. Taip, esu trečiame doktorantūros kurse. Manyje vyksta apsisprendimas, nes, greičiausiai, teks kažkurios veiklos atsisakyti, kad galėčiau kokybiškai parašyti disertaciją ir atlikti tyrimą.

O kokios veiklos atsisakytumėte?

Nežinau, vis dar svarstau.

Kas Jus labiausiai skatina veikti? Kas labiausiai motyvuoja?

Aš manau, jog dėl to „kalta“ mano prigimtis. Matau savo mamą, ir atpažįstu tą energiją, norą veikti, dirbti. Man taip pat padeda pozityvus nusiteikimas. Tai aš ir mąstau, jog tai, greičiausiai, yra mano prigimtis, kuri yra smalsi, žingeidi, man taip natūraliai išeina.

Esate pakankamai užimta moteris – daug dirbate, mokotės. Kaip atrandate laiko šeimai ir sau?

Reikia tik noro. Jei tau yra svarbūs žmonės, kurie tave supa, tai visada jiems atrasi laiko. Aš labai myliu savo artimuosius, apskritai, myliu žmones. Man bendravimas – vienas didžiausių malonumų. Būna, kad dukra papriekaištauja, jog dėl mano atsidavimo įvairioms veikloms, jai trūksta mamos dėmesio, tačiau ji net neįsivaizduoja, kiek neišsakytų žodžių ir teigiamų minčių aš jai kasdien siunčiu.

Dukra Guostė kol kas gyvena Australijoje, tad mano šeima yra vyras Gintaras ir aš. Esame bendraminčiai, nuolat turime apie ką kalbėtis, norime kartu žiūrėti filmus, eiti į teatrą. Manau, kad prasmingas buvimas kartu yra labai svarbu.

dsc01056a-72

„Dėstyti – tai nuolatos mokytis“ G. Vaičekauskienė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Kokią reikšmę Jums teikia dėstytojavimas?

Pirmiausia, tai didžiulė atsakomybė. Antra, laimė dalintis savo patirtimi ir žiniomis. Trečia, šiame darbe visada turi būti „įkrautas“ šviežiausių žinių. Taip pat ir daug kitų dedamųjų: tai ir empatija, geranoriškumas, humoras.

Dirbate daugybę darbų vienu metu. Noriu paklausti, kurioje veikloje jaučiatės stipriausia?

Geras klausimas. Gal čia tas akmenukas į daržą, jog dirbdamas daug darbų vienu metu, negali visko atlikti kokybiškai? Jaučiuosi tvirtai būdama dėstytoja. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, kai įgarsinu filmus, nes tas procesas yra slapta mano meilė, kurios nenoriu išsižadėti. Kai žmonės sako, kad jie pailsi, žiūrėdami mano įgarsintus filmus, jaučiuosi pakylėta. Mane užveda ir disertacijos rengimas, tik, prisipažįstu, turėčiau dirbti daugiau. Man patinka vesti renginius, ten irgi jaučiu profesinį malonumą. Gera dirbti intelektualiai publikai, kuri supranta humorą, moka atsipalaiduoti. Greičiausiai, įgarsinimas labiausiai atskleidžia manąjį aš.

Kaip buvimas studente paveikia dėstytojos darbą? Kokias pastebite dėstytojų klaidas ir kokių stengiatės kaip dėstytoja išvengti?

Visada galvoju, kad reikia skirti prasmingus savarankiškus darbus. Man pasisekė, kad mano dėstytojai, formuluodami užduotis, dažniausiai nukreipdavo mane taip, kad praturtintų mano žinias disertacijos tema. To siekiu ir mokydama savo studentus. Taip pat yra svarbu nukreipti į tinkamos literatūros šaltinius. Laikausi nuostatos, kad dėstytojas turi būti kolega, konsultantas. Arogancija man nesimpatiškiausias bruožas, pati stengiuosi ieškoti dialogo. Dėstytojas turi gebėti greitai keistis. Šiandien, skaitmeniniame amžiuje, neįmanoma susikurti sau kažkokį konspektą ir juo ilgai naudotis. Tai, ką tu dėstei rudenį, pavasarį gali būti beviltiškai pasenusi informacija.

O ko tikitės iš savo studentų?

Iš studentų tikiuosi originalumo. Siekiu, kad jie dažniau demonstruotų kritinį mąstymą, diskutuotų, ginčytųsi. Visada rašau aukštesnį balą tiems, kurie kažkiek nukrypo nuo užduoties reikalavimų, bet darbą padarė autentiškai, kūrybiškai. Individualaus, argumentuoto požiūrio išdėstymas man visada yra privalumas. Vartotojiškoje visuomenėje taip pasiilgstame individualumo. Kokia laimė būna išgirsti, pamatyti tai, ko neparodė internetas.

Gal galėtumėte patarti mūsų Klaipėdos universiteto studentams, kaip nenustoti mokytis, kaip nepamesti savęs kely, siekti savo tikslų. Kaip vyresniame amžiuje nebijoti mokytis?

Žinios yra nuolatinis atsinaujinimas. Mokytis smagu, nes jautiesi visada „šviežias“, žinios atjaunina žmogų. Taigi, mano patarimas toks: jei nori gerai jaustis, suvokti, kas vyksta gyvenime – eikite mokytis. Tačiau neikite mokytis, jei jaučiate, kad nesate tam pasiruošęs. Gal jūsų laikas šiandien yra keliauti, ar uždirbti pinigus. Turite pajusti alkį mokslui. Tada bus labai skanu (juokiasi).

Ir neįmanoma savęs pamesti, jei nuolat klausysi savęs, nelyginsi ir nematuosi savęs su kitais. Nuoširdžiai to ir linkiu studentams: būkite savimi, drąsiai siekite savo tikslų!

 

Parengė Indrė Ramanauskaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: