Kai absolventai sugrįžta pasisveikinti dar kartą


Damanskytės

Vėl namie… Simonos Damanskytės nuotr.

Kai vaikai grįžta į namus – labai gera. Nesvarbu, kad laikinus. Ne taip seniai, vos prieš penkerius metus, gyvenimo kelyje buvusius namus. Dar geriau – kai grįžti nori.

Kiekvieną savo gyvenimo tarpsnį galėtumėm pavadinti namais. Nes ten buvo žmonės, kuriems mes rūpėjome ar rūpėti turėjome. Kaip ir tėvams –  vaikai.

Smagi popietė nuskambėjo gegužės 7 dieną SMF Žurnalistų auditorijoje (222 – jei kas nežino). Į susitikimą  dėstytojas Romualdą Laimienę, Ireną Rezgevičienę, Daivą Sirtautienę ir Rositą Vaičiulę pakvietė SŽ-7 grupės absolventai, Žurnalistikos studijas baigę 2011 metais. Pagrindinė organizatorė, kaip ir studijų laikais buvo, grupės seniūnė – Donata Kazlauskienė–Veliūtė. Ir iš kur tiek energijos seniūnauti, net po penkerių metų, jau baigus studijas?

O prisiminti po penkerių metų buvo ką: ir pirmąsias nuostatas apie kursiokus, ir pirmąsias ar jau vėlesnes paskaitas. Donata išsaugojo net rašytinius dokumentus – dėstytojos R. Laimienės duotų asmenybės testų rezultatus. Taip pat ir raštelį, klaidžiojusį po auditoriją su morfemine žodžių analize (pvz., šaknies ar galūnės žymėjimo pavyzdžiais –  linksmame kontekste). Na, čia greičiausiai kalbotyros įvado dėstytojo V. Sirtauto paskaitų įtaka – taip pat buvo prisiminta.

Susitikimo metu aptartas ir susirinkusiųjų dabarties „derlius“: suskaičiuotos trys dukrytės, vienas direktorės postas, keletas viešųjų ryšių ir rinkodaros įvairiose institucijose specialistų, kelios ištikimos žurnalistikai absolventės, keliautoja-avantiūristė, kuri bus ten, kur reikės.

Po visų susitikimų su žmonėmis būna tam tikros nuotaikos. Nežinia, kokios nuotaikos liko absolventams, bet mums, dėstytojams – labai gražios. Nes mus prisiminė. Vadinasi, nebuvome neverti prisiminti. Visiems KU dėstytojams to palinkėti ir norėtųsi – kad absolventai grįžtų pasisveikinti dar kartą.

Saldūs prisiminimai. S. Damanskytės nuotr.

Saldūs prisiminimai. S. Damanskytės nuotr.

„Organizavau susitikimą, nes norėjosi pasimatyti su visais, pasikalbėti, pasidomėti, kuo jie gyvena šiandien. Taip pat buvau įpareigota R. Laimienės grąžinti asmenybės testus kolegoms. Per penketą metų grupiokai, rodos, nepasikeitė: jie išliko tokie patys, su kokiais ir išsiskyriau. Tik šiandien jau visi „paaugę“. Ne ūgiu, o savo pasiekimais. Žavėjausi ir džiaugiausi girdėdama, kad visiems sekasi puikiai. Vieni dar tebėra paieškų kelyje, tačiau išgyvena krūvą puikių emocijų. Kiti gi sėslūs, savo gyvenimo pamatą lipdantys. Neapsakomai mielas jausmas buvo pamatyti dėstytojas ir su jomis pabendrauti. Malonus plepėjimas niekuo nesiskyrė nuo studijų metų, tik šįkart šnekučiavomės tarsi būrys draugų, nejausdami jokio atstumo, nesibaimindami, kad reikės atsakinėti ar rašyti koliokviumą. Gera buvo grįžti namo pas tas mamas, kurios mums ketverius metus po kojomis klojo pagrindą!“ – po susitikimo sakė Donata.

Doc. dr. Daiva Sirtautienė

Comments

  1. Deimantė says:

    Labai šiltas straipsnis 🙂 Susitikimas, tikiu, buvo fantastiškas. Gaila, nepavyko prisijungti, bet tikiuosi, jog dar po penkerių metų susimatysime!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: