Mokslo šaknys saldžios, vaisiai – kartūs


Ar dar yra norinčių padirbėti? I. Gabrielaitienės nuotr.

Ar dar yra norinčių padirbėti? I. Gabrielaitienės nuotr.

Technologijos tobulėja, tarsi lengvina gyvenimą. Mes nebegyvename kaip mūsų seneliai, tačiau ir mūsų seneliai negyveno kaip jų protėviai. Šiandien technologijos yra gerovės variklis, tačiau iš kitos pusės tai daro ir neigiamą poveikį – tolina visuomenę nuo fiziškai sunkaus darbo. Argi tai blogai? – paklaustų ne vienas. Juk to troško ne viena karta iki mūsų. Deja. Kai nėra sunkumų, nėra ir asmenybės grūdinimo, tuomet nesiformuoja nei ištvermė nei kantrybė. Kai žmogus nebepatiria nepritekliaus, – nebesuvokia esamos gerovės kainos. Kai žmogus gyvena „šiltnamio“ sąlygomis, kai jo gyvenimas aprūpintas nuo galvos iki kojų, kam gi stengtis? Kokiu tikslu eiti iš savo komforto zonos, kai nėra jokio reikalo to daryti?

Prieš tris dešimtmečius baigęs universitetą asmuo žinojo, koks bus tolesnis jo kelias – žemesnės ar aukštesnės grandies vadovo ateitis. Šiandien baigęs universitetą jaunas žmogus tampa specialistu. Kaip susiklostys jo ateitis – jo reikalas. Anksčiau studijuodavo tik geriausieji (tam kad įstoti į universitetą, buvo atrankos, kurios ir išfiltruodavo pačius gabiausius, motyvuotus studentus). Šiandien daug „vidutiniškų“ studentų, „pritinginčių“ studijuoti. Sakoma, kad tik du procentai siekia žinių. Anksčiau – studijos apsiribodavo keliomis popierinėmis knygomis. Šiandien informacijos perteklius, kai iš „gausybės rago“ pirmiausia reikia surasti tinkamą informaciją, tuomet ją susisteminti ir įkomponuoti savo pastebėjimus. Kadangi toks procesas gan ilgai užtrunka, o šiandieninis fenomenas yra „čia ir dabar“ – tai neretai pasirenkama puiki išeitis „copy-paste“. Juk ne veltui sakoma, kad mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Mokslinė veikla visad reikalauja pastangų – ne informacijos atkartojimo, o pirmiausia jos suvokimo. Nors technologijos lengvina studento kelią, tačiau mokslinė veikla kaip ir anksčiau taip ir dabar reikalauja to paties – protinės ištvermės ir kantrybės. Tik šiais laikais, technologijos, lengvindamos gyvenimą, daro „meškos paslaugą“ studentui. Dažnas jaunuolis užuot „krimtęs mokslą“, pasirenka lengviausią kelią, minėtąjį „copy-paste“. Jei nebūtų šios technologinės pažangos, reiktų daug sunkiau „prisikasti“ iki saldžių mokslo vaisių.

Gyvename liberaliomis sąlygomis, kai savo įdirbiu kuriama tiek asmeninė, tiek visuomenės gerovė. Kitaip tariant didelė pasirinkimo laisvė – tame tarpe  – ir kokias balais studijuoti. Jei bakalauro baigiamojo darbo pažymys bus įvertintas teigiamai, studentui vis tiek bus įteiktas diplomas. Kita medalio pusė – susiformavusi studentų nuomonė, jog darbdaviams pažymiai visai nerūpi.

Samprotaujant toliau, galima teigti, kad kaip ir kiekvieno asmens motyvacija kažką daryti ar nedaryti, taip ir studento motyvacija studijuoti, gali būti gretinama tokiems motyvaciniams svertams – „daryti, kas patinka“ arba „daryti, kas naudinga“.

Taigi, pradėkim nuo „daryti, kas patinka“. Pavyzdžiui, studentui patinka pasirinkta specialybė. Tačiau, tokių studentų – mažuma. Tokie jaunuoliai studijuoja be „išlygų“. O „išlygos“, dėl kurių pasirenkama studentauti yra įvairios: nuo neįdomios informacijos iki nuobodaus dėstytojo. Kita dalis studentų nėra motyvuoti, nes nemato savęs dirbant pagal specialybę, tarsi nepasiteisina jų pirminiai lūkesčiai. Ir taip – iki begalybės.

O ką reikštų „daryti, kas naudinga“?. Šiuo metu studijuojantis asmuo nejaučia šios paskatos, nes šiai paskatai vyrauti nėra terpės. Pavyzdžiui, nėra jokių „dedlainų“:

  1. nėra kas semestrą perskaičiuojami balai;
  2. nebėra baimės gauti skolą (susimokėjai už perlaikymą ir eini kelis kartus perlaikyti);
  3. nėra galimybės iš nefinansuojamos studijų vietos pereiti į valstybės finansuojamą;
  4. taip pat, daugumai studentų nėra galimybės gauti stipendiją.

Kaip pažymi apie savo studijų laikus Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros lektorė G. Burbulytė-Tsiskarishvili: „Gal didesnė paskata daliai studentų buvo ne tiek pati stipendija, kiek faktas, kad už prastus vidurkius grėsė iškritimas iš valstybės finansuojamų studijų vietų, o tiems laikams tai buvo labai didelė finansinė našta, kreditavimo sistema neveikė kaip dabar, todėl daugeliui tai buvo tolygu iškritimui iš universiteto.“ Dėl tokios gan drastiškos „daryti, kas naudinga“ paskatos, studentai dirbo, – studijavo iš peties. Studijavo, nes neturėjo kito pasirinkimo, neturėjo lengvesnio kelio. Tačiau, universitetas – tai ta vieta, kur veikia laisvo apsisprendimo dvasia, ne prievolių sistema.

Nuomonės apie aptartas kategorijas paklausėme lektorės G. Burbulytė-Tsiskarishvili. Į teiginį, jog „liberali asmens pasirinkimo laisvė veda į nulinę naudą, nes jei studentui leisi nedirbti, jis ir nedirbs“, dėstytoja turėjo kitokį požiūrį. Dėstytojos atsakymas verčia susimąstyti, kokia sunki užduotis, – siekti studijų kokybės. Anot pašnekovės: „Liberalizuojant studijų sistemą turi būti siekiama išsaugoti pagrindinį motyvavimo principą – konkurenciją. Jei finansinis aspektas neveikia kaip konkurencijos elementas, vadinasi, turi būti surasti kiti, konkurenciją skatinantys elementai. Tik tada liberalizavimas iš vienos pusės, veikdamas su konkurencija iš kitos, leistų pasiekti geresnių, kokybiškesnių studijų rezultatų. Galbūt konkurencijai paskatinti galėtų būti gražinti diplomai su pagyrimu, „raudoni“ diplomai ar panašūs dalykai, kurie turėtų būti įtvirtinti oficialiai, šalies mastu. Tada ir darbdavys matytų, kokį „produktą“ gauna“.

Taigi, jei vidinių motyvų studentas neturi („daryti, kas patinka“ paskata), o „daryti, kas naudinga“ aspekto taip pat nėra, kas lieka? Lieka tik tie keletas procentų iš grupės, kurie suvokia universiteto reikšmę, kurie yra veikiami noro studijuoti ir išėję į darbo rinką galės „nuversti kalnus“. Tikėtina, kad pastarieji netaps statistiniu specialistu, tačiau sugebės sukurti ne tik sau darbo vietą bet ir vietą kitam.

 

Inga Gabrielaitienė, SMMK-15 grupė

Comments

  1. Giedre says:

    Kai universitetai pagaliau nustos būti eiliniais rinkos dalyviais, orientuotais į pajamas, o ne studijų kokybę, kai visuomenė išsivaduos iš niekuo nepagrįstos iliuzijos, kad studijos tolygu gerai individo ateičiai, kai universiteto dėstytojai susivoks, kad 20 metų senumo knyga gali būti naudojama tik kaip kontekstas, bet ne esminis analizės objektas, kad pasaulis juda milžinišku greičiu ir žinios turi būti orientuotos į ateitį, tai ir studentas pats savaime susipras, kokia to studijavimo prasmė. Kad jis atėjo nebūti išbartas prie lentos, taikant atgyvenusius metodus, o tapti perspektyviu rinkos žaidėju/preke/produktu, kurio reikia 21 amžiaus visuomenei. O jeigu ruošiate ateities mokslininkus, tai ir duokite jų protams pakankamai oro kvėpuoti. Nedusinkit jaunųjų genijų, gerbiamieji!

    • Redaktorius says:

      ačiū už išreikštas mintis. Aukštasis mokslas turi keistis, bet tai žinoti, – neužtenka. O daryti tenka kiekvienam, tiek kiek galim ir gebam. Gyvenam permainų laikais, o keistis – visada ir visiems nelengva. Ypač, kai tai reikalauja pastangų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: