Išvirkščia pasaka apie laisvę


Laisvė. Iliustracija iš Makerbook

Laisvė. Iliustracija iš Makerbook

 

Laisvės prigimtis yra laukinė. Ji neturi pradžios nei pabaigos, nepripažįsta jokių apibrėžčių ir griežtų sąvokų; nors išdidi, bet nesibijo kasdien vytis žmogaus širdį ir neretai prasilenkti – laikai tokie dabar. Laisvė pavirto į dirbtiną visokių nuostatų mozaiką: esi laisvas, nes tau leido, esi laisvas, nes taip kai kur parašyta, esi laisvas, nes turi pinigų, esi laisvas, nes esi vienas. Ne! Velniai griebtų! Laisvė visai ne tokia. Man ji ne tokia!

Su ištrauka iš novelės „Išvirkščia pasaka“ kreipiuosi į tuos, kurie tam tikra prasme vis dar nėra laisvi ir apie savo nelaisvę nė neįtaria.

Laisvės proga – apie tikrą gyvenimą, o apie valstybę šį kartą… tarp eilučių.

  

„Vieną kartą klausiausi pasakos, kur vilkai išvertę odas palaidi lakstė, jų blizgūs liežuviai raitėsi kilimais ir akys gyvos karštos tirpdė snaiges pavėjui; jie taip lėkė, taip lėkė palei juodą upę, palei sniegu užmigusią žemę, kol rado kraujo balą dar mažytės Snieguolės paširdžiuos – užuodė per mylias – ir išlakė godžiai, išlakė godžiai begėdžiai patamsių gaivalai, nužudė mergaitę per švelnią, nubraukė kryžium prie amžino ąžuolo ir paliko tekančiai aušrai, paliko paukščiams gedėti – o ką – tai jų darbas; vilkai paspruko niekada nebaigti kelionės, net letenų kruvinų nelaižė – taip skubėjo; ir liko raštai raudoni raudoni, žemėlapiai aistringi ant baltutėlio sniego – žinau – taip laisvė atrodo, laisvė ypač, jaučiu iki skausmo – ji taip atrodo – pėdom kruvinom išmėtytom – matau-regiu-sapnuoju; pasaka tokia; ilgesys užvis gražiausias; pasaka tokia;

***

Veidrodis Snieguolės ir skrynia brangiausia, medinis stalas ir kėdė nusėdėta, suknelės raštuotos ir knygos suskaitytos, dar lūpų karštį menantys ąsotėliai ir samčiai puoduose, paveikslai nesenstantys, papuošalai skurdūs, albumai dulkėti, staltiesės sulopytos ir žvakės ištirpusios, kompiuterinės istorijos ir skalbimo mašinėlė, sėdmenų treniruoklis, viryklė puikiai veikianti – ir dar daug visko; visko, ką gyvas žmogus užgyveno. Nykštukai – artimiej vieninteliai – susiėmę galvas mintijo, kur dabar dėti mirusiosios daiktus! Kur dėti jai tokį brangų turtą, jos gyvenimą, jos atsiminimus. Jauniausiasis nykštukėlis tvirtai pareiškė, jog nieko negalima išmesti – tai Snieguolės atminimui. Vyresnieji nykštukai paslapčia šnabždėjosi, jog daiktai nebereikalingi, nors tai ir yra viskas, kas primena jų švelniąją draugę.

Daiktai.

Daiktai žmonėms – iki sielos gelmių… Daugumai tai yra išgyvenimo dalis. Dirbti nuo aštuonių lig penkių, gauti algą ir tada nusipirkti kai ką apčiuopiamo, parsitempti namo, naudoti, išmesti, vėl pirkti… ir taip visą gyvenimą, kol atiduodi galus. Tie daiktai juk vis tiek, juk vis tiek kada nors išnyks, arba juos tiesiog išmes tie patys artimi. Maža tiesos, jog jiems reikės tos senos skrynios ar padėvėto fotelio, krūvos drabužių ir nublukusių indų. Jie viskuo atsikratys.

Tai toks paprastas žaidimas: dirbi, perki, naudoji – kaupi – miršti. Žaidimas – labai lengvas, paprastas, linksmas, beprasmis tarytum, bet ir svarbus. Turėti gražių gerų daiktų, kaip vaikystėj gražių spalvingų žaislų, žmogui linskma. Tik visi pamiršta tokio žaidimo linksmumą ir garsiai verkia… Verkia ant visos Tėvynės, burnoja, nervinasi, skundžia ir skundžiasi… Belieka tik nusijuokti draugiškai, nepiktai. Nes juk jiems liūdna, kad negali kaupti. O apmąsčius viską dar labiau priekin – jiems iš tiesų liūdna dėl to, kad po jų mirites nebus… ko… išmesti.“

Radvilė Pociūtė, SMMK-15 grupė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: