Savanorystės spalvos iš arti


Savanoriai stovykloje "Pilnos rieškutės žemuogių". Vaikų dienos centro "Sraigė" albumo nuotr.

Savanoriai 2014 metų vasaros stovykloje “Pilnos rieškutės žemuogių“. Vaikų dienos centro “Sraigė“ albumo nuotr.

 

Vis dažniau galime išgirsti apie pelno nesiekiančias organizacijas, prie kurių prisideda savanoriai – pilietiškai aktyvūs žmonės, būdami nesavanaudiško gerumo skleidėjais.

Klaipėdos valstybinėje kolegijoje socialinį darbą studijuojanti Aiva Čiapaitė sutiko atskleisti visas „savanorystės spalvas”, kurias ji sugebėjo pamatyti, būdama savanore Klaipėdoje įsikūrusiame vaikų dienos centre „Sraigė“.

 Meilė vaikams paskatino užsiimti savanoriška veikla

Būdama maža, Aiva Čiapaitė jau žinojo, kad nori dirbti su vaikais. Pasirinkusi socialinio darbo studijas ir įstojusi į Klaipėdos valstybinę kolegiją mergina troško daugiau, todėl paskaitos metu apsilankiusi vaikų dienos centre “Sraigė” suprato, kad rado vietą, kurioje savo svajonę gali išpildyti. “Iki šiol pamenu, kokį gerą įspūdį man paliko šis vaikų dienos centras. Šviesus, jaukus, maloni aplinka, draugiški darbuotojai“- pasakojo Aiva.

Vaikystės svajonė dirbti su vaikais suteikė merginai vilties pabandyti savo jėgas savanoriškoje veikloje ir taip įgauti patirties. Tapus oficialia savanore Klaipėdos vaikų dienos centre „Sraigė“, Aivos įprotis šypsotis realizavosi konkrečioje vietoje, kur to tikrai reikia.

Darbas sunkus, bet vertingas

Aivos Čiapaitės gyvenimas pamažu pradėjo keistis. Dieną – paskaitos, o vakare savanoriška veikla su vaikais, užima daug laiko. Merginai tenka kurti programas, o vėliau jas įgyvendinti stovyklose, organizuoti vaikų laisvalaikį. ”Kiekvieną dieną norisi vaikus nustebinti naujais žaidimais, užduotimis, visa tai parengti sugaištu daug laiko“- pasakoja mergina. Nors laiko pramogoms lieka nedaug, atsiradęs poreikis suteikti pagalbą kitiems tapo geresnio savęs pažinimo pagrindu. Mergina teigia supratusi, ko pati nori iš gyvenimo ir ką gali suteikti kitiems.

Vaikai į dienos centrus dažniausiai ateina iš nedarnių šeimų, kuriuose tėvai neskiria jiems pakankamai laiko. Tokiuose centruose vaikams ypač reikia šilumos ir dėmesio. Aiva tikina, kad nuovargis, – tai tik smulkmena, nes vaikų šypsenos ir juokas atperka kiekvieną bemiegę naktį. “Pamačius dėkingas vaikų akis, dažnai susimastau, kiek nedaug žmogui reikia, kad jis jaustųsi laimingas”- šypsosi mergina.

Ateities vizijoje – savanoriška veikla

Savanoriavimas ne tik padeda praplėsti tave supančių žmonių ratą, bet ir geriau leidžia suprasti gyvenimo vertybes. Žmogus gali turėti tiek daug ir to nematyti, o kitas, tuo tarpu, neturės nieko ir matys pozityvą kiekvienoje dienoje. Galbūt todėl Aiva savo ateitį sieja su savanoriška veikla, kad laime galėtų dalintis su likimo nuskriaustais vaikais. “Savanoriška veikla davė man prasmingos, ilgalaikės patirties, kuri yra nepaprastai naudinga. Tikiu, kad kiekviename žmoguje yra gėrio, galbūt todėl esu įsitikinusi, kad savanoriška veikla dar ilgai užims didelę dalį mano veiklos.”

Nors savanorystė iš pradžių gali gąsdinti, viską atperka vaikų šypsenos, ligonių šilti žvilgsniai, senelių juokas. Visa tai – neįkainojama, galbūt todėl ir nėra numatyta kaina už tokį didį darbą. Švelnus žodis vargšui, akimirka dėmesio vaikui, ištiesta pagalbos ranka ligoniui – tai humanistinės gyvenimo vertybės. Savanoriška veikla- tai paprastas būdas padėti kitam ir taip apdovanoti save.

Rūta Slušnytė, SŽ-13 grupė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: