Kai darbas studentui tampa „katorga“


Kartais skaičiuojami ne tik pinigai, bet ir kanceliarinės priemonės. Autorės nuotr.

Kartais skaičiuojami ne tik pinigai, bet ir kanceliarinės priemonės. Autorės nuotr.

Studentai – tai visuomenės dalis, kuri savo pinigus – pajamas ir išlaidas – dažniausiai skaičiuoja labai kruopščiai. Ne visada pakanka vien tėvų paramos, tad dažnas akademinės bendruomenės atstovas ieško būdų užsidirbti. Studentai dirba parduotuvėse, kavinėse, restoranuose… Tačiau ką daryti, kai mėginimas šiek tiek „praturtėti“ tampa nepakeliama kančia? Papasakosime Jums jaunos merginos, neseniai susidūrusios su žiauria „darbo realybe“ istoriją.

Pokalbis

Prieš keletą mėnesių, po ilgų darbo vietos paieškų laikraščiuose ir internetinėje erdvėje, mergina (pavadinkime ją Nijole) pagaliau sulaukė skambučio, kviečiančio atvykti į pokalbį dėl darbo. Žinoma, Nijolė dėl to apsidžiaugė – pagaliau jos paieškos davė vaisių. Tačiau  įdomiausia tai, jog jau sekančią dieną telefonas suskambo dar kartą. Moteris telefono ragelyje tarė: „Laba diena, ar kalbu su Nijole? Ar dar ieškote darbo? Norėčiau Jus pakviesti į pokalbį“. Ilgai nesvarsčiusi mergina sutiko nueiti ir ten. „Kodėl gi ne. O jeigu antrasis pasiūlymas geresnis? O jeigu pirmojo pokalbio metu  nepasiseks? – mąstė Nijolė“.

Pagaliau atėjo jaudinanti pokalbio diena. Tiksliau sakant – pokalbių. Sutapimas tai ar ne, tačiau pokalbiai buvo paskirti tą pačią dieną.

Pirmasis pokalbis buvo ganėtinai ilgas, tačiau sklandus: Nijolė jautėsi užtikrintai, stengėsi neparodyti jaudulio ir virpančių kelių. Antrasis – priešingai – buvo trumpas ir labai konkretus. Abi atrankų „vykdytojos“ buvo malonios, tad mergina jautė, jog paliko joms neblogą įspūdi, kaip ir jos jai.

Sekančia dieną – vėl skambutis. Kaip manote iš kur? Ogi iš abiejų įstaigų (jei tiksliau – parduotuvių). Pirmosios parduotuvės direktorė pakvietė atvykti dar kartą aptarti smulkmenų, antroji – taip pat. Vėliau paaiškėjo, kad antrosios parduotuvės direktorė yra pirmosios dukra. Likimo ironija, ar ne?

Žinoma, Nijolei teko rinktis vieną iš dviejų pasiūlymų – juk abiejose vietose dirbti ji negalės. Pasiūlytas darbo užmokestis ir valandos buvo tokios pat. Pasirinkimas – antroji parduotuvė.

Etato „trupėjimas“

Merginai buvo pasiūlyta dirbti 0,75 etato. Kadangi darbą reikia derinti su studijomis (paskaitos jokiu būdu negali nukentėti), Nijolė sutiko. Pradžioje taip ir buvo – 120 valandų per mėnesį, darbo grafikas suderintas su studijų dienomis. Atrodo, viskas puiku. Deja, taip buvo tik iš pradžių. Sekantį mėnesį etatas ėmė „trupėti“. Be merginos žinios, jos darbo valandos buvo sumažintos iki 90, vėliau iki 80, kol galiausiai liko vos 70 valandų per mėnesį (t.y. mažiau nei pusė etato). Paskaičiuokime: už valandą mokami 5 Lt + priedas už gerą prekybą (kuris, kaip gavusi pirmą atlyginimą suprato Nijolė, buvo labai jau menkas – vos 50 Lt); 70 valandų per mėnesį + priedas = apie 400 Lt (neatskaičiavus mokesčių). Kadangi mergina gyvena nuomojamame bute, tai šios sumos vos užtektų susimokėti mokesčius žiemos metu, o kur dar kitos išlaidos. Kyla klausimas: kur tas žadėtas „normalus“ atlyginimas? Antras klausimas: ar darbdavys gali mažinti darbo valandų skaičių be darbuotojo sutikimo?

„Na, žinote – studentai…“

Darbo valandų mažėjimas buvo tik pirmasis akibrokštas laukęs Nijolės darbo metu. Antrasis – kanceliarinių priemonių „registras“. Taip taip – registras. Visam parduotuvės kolektyvui, kurį iš viso sudarė trys asmenys, buvo liepta registruoti: sunaudotus popieriaus lapus (data – kada naudota, lapų skaičius, lapų naudojimo paskirtis, popierių naudojusio asmens vardas), klijus (kaip juos registruoti Nijolė nesupranta iki šiol – gal užrašyti kiek kartų klijų pieštuku perbraukė per kasos čekį?), popieriaus segiklio sąvaržas, tušinukus, kasos juostas, kainų žymeklio lipdukus ir t.t. Nieko nuostabaus, kad toks „valdžios“ nurodymas sukėlė nepasitenkinimą kolektyvo viduje. Parduotuvės vedėja kreipėsi į direktorę su klausimu: kam to reikia? Atsakymas buvo maždaug toks: „Supraskite, pas mus dirba studentai…“. Dabar paklausiu Jūsų, mielieji skaitytojai, kaip turėjo jaustis Nijolė, būdama vienintelė studentė minėtoje darbovietėje?

Valdžios – daugiau nei reikia

Parduotuvei vadovavo direktorius ir direktorė – vyras ir žmona. Direktorius buvo atsakingas už visus piniginius reikalus, direktorė – už grafikus, nuolaidas ir t.t. Žodžiu, moteriškė vadovavo visam personalui. Tiesa, „aukščiausioji valdžia“ – užimti žmonės, tad merginas prižiūrėti buvo paskirta tos pačios parduotuvės, Kauno filialo pardavimų vadybininkė Zita. Atrodytų, koks čia įdomumas, o ir kriminalo jokio nėra, tačiau kuo daugiau valdžios – tuo daugiau netvarkos. Tuo Nijolė įsitikino puikiai. Zita duodavo nurodymus, ką reikia padaryti (pvz. sukrauk prekes ir siųsk į Kauną). Įsakymus reikia vykdyt. Merginos ir vykdė, tačiau po Zitos nurodymų įvykdymo paskambindavo direktorė ir „duodavo velnių“, kad pasielgta netinkamai. Dar vienas atvejis: ryte paskambina direktorius ir pasako informaciją, po pietų tą pačią informaciją pakartoja direktorė. Merginoms ne kartą kilo klausimas: nejaugi jie nesimato? Žmonės, gal pagaliau susitarkit tarpusavyje ką, kam ir kaip reikia daryti.

Išeiti sunkiau nei ateiti

Kai tokia atmosfera, ištverti darbovietėje yra ganėtinai sunku. Arba turi būti visiškas kvailys, arba turėti „geležinius nervus“. Deja, Nijolė nebuvo nei kvaila, nei bejausmė, tad praėjus keliems darbo mėnesiams nusprendė – gana. Paskambinusi direktorei mergina mandagiai paaiškino, kad nori išeiti iš darbo. Tikrųjų priežasčių neatskleidė. Nenorėjo sakyti, kad pagrindinė išėjimo priežastis – nepakeliamos ir nehumaniškos darbo sąlygos. Juk net pagarbos iš direktorių nesulaukdavo, o pakankamai sunkus darbas buvo įvertinamas „skatikais“. Deja, kelias iš šios parduotuvės Nijolei nebuvo lengvas – teko patirti ir dar daugiau nepagarbos, negražių žodžių iš valdžios pusės ir bjaurių poelgių. Pirmiausia, dar net nepranešus Nijolei apie oficialų jos atleidimą, buvo pakeistas parduotuvės elektroninio pašto, kuriuo įvairiausiais darbo reikalais visas kolektyvas naudojosi kasdien, slaptažodis. Absurdiškas poelgis, ar ne? Kam Nijolei reikalingas tas paštas? Antras įvykis – kolegės pranešė Nijolei, kad jau pakeistas darbo grafikas ir jos jame nebėra (nors direktorė buvo sakiusi, kad merginai reikės atidirbti iki savaitės galo). Tačiau ar Nijolei buvo pranešta, kad ji jau atleista? Atsakymas paprastas ir aiškus – NE. Tiesa, galiausiai, paskutinę „išeiginę“ dieną, direktorius teikėsi paskambinti ir pasakyti, kad visi dokumentai, susiję su merginos atleidimu sutvarkyti. Na, ir trečias, bet ne prasčiausias akibrokštas – draudimas Nijolei net peržengti buvusios darbovietės slenkstį.

Štai tokia istorija nutiko mūsų herojei Nijolei. Nemalonūs darbdaviai, nepasitikėjimas darbuotojais, nuolatinis spaudimas ir stebėjimas… Nurodymai, už kurių vykdymą vėliau tekdavo kentėti ir sąvaržėlių skaičiavimas. Išvadas darykite patys, mielieji „Sociumo“ skaitytojai. Ir būkite atsargūs – net už maloniausio darbdavio su geriausiu darbo pasiūlymu gali slypėti „devyngalvė pabaisa“, liepianti registruoti popieriaus lapus.

Autorė: Jovita Lapinskaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: